Paskaita „Ikonų tapymo tradicijos Vilniuje XIX a. pab.–XXI a. pr.“

Balandžio 17 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento dr. Grigorijaus Potašenko ir meno istorikės Mari-Liis Paaver paskaita „Ikonų tapymo tradicijos Vilniuje XIX a. pab.–XXI a. pr.“. Prieš renginį, 16.40 val., kviečiame aplankyti parodą „Atradimai. Markučių Šv. Barboros koplyčios fasado ikonos“ su kuratore Diana Ickovič. Renginys nemokamas, maloniai kviečiame dalyvauti!

Paskaitoje norima iškelti ir keletą svarbių klausimų ir reiškinių, susijusių su ikonų tapymo Vilniuje istorijos raida, jos daugialypiais ir kintančiais kontekstais, taip pat pakviesti diskusijai.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis įdėmiau atsigręžiama ir į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios epochos religinio meno sritį – akademinę, neoromatizmo ir simbolizmo paženklintą ikonų tapybą Vilniuje. Stačiatikių ikonų tapymas išgyveno pastebimą pakilimą XIX ir XX a. sandūroje, kartais dabar įvardijamą kaip „aukso amžius“. Tačiau mažiau žinoma, koks likimas ištiko šią tradiciją XX a., nes ją, rodos, reikėjo atgavinti iš naujo Vilniuje praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Kitas klausimas – kodėl ir kaip stačiatikių ikonų tapymo tradicija patyrė esminius stiliaus pokyčius – nuo akademinio, realistinio ar neoromantinio Vaznecovo pavyzdžio stiliaus vis daugiau pereita prie dabar plačiai paplitusio tradicinio (kanoninio) ikonų tapymo stiliaus?

Mažiau žinoma ir tai, kad stačiatikiai modernioje Lietuvoje buvo ne vieninteliai ikonų tapybos tradicijos saugotojai. Ir greičiausia ne jiems tenka šios tradicijos tęsėjų XX a. Vilniuje vaidmuo. Būtent XX a. pradžioje mieste pradėjo savarankiškai formuotis sentikių ikonų tapybos tradicija. 1930–1990 m. Vilnius sentikių ikonų tapymo centras buvo vienu iškiliausių (ir kurį laiką vieninteliu?) ikonų tapymo židiniu Lietuvoje ir vienu svarbesnių vakarinėje buvusios Sovietų Sąjungos dalyje. Kuo savitas ir svarbus XX a. buvo ir dabar yra Vilniaus sentikių ikonų tapymo centras Lietuvai, rytiniam Baltijos regionui, o galbūt ir Europai?

Pagaliau, maždaug nuo 1996 m., ikona „atrandama“ ir palaipsniui „sugrįžta“ kaip sava Lietuvos katalikybėje, taip pat tarp unitų ir kitų mažiau konfesiškai angažuotų menininkų. Koks stilius sugrįžta? Ir į kokius pavyzdžius, „klasikines“ ikonų tapymo epochas orientuojasi šiuolaikiniai katalikų ir kiti ikonų tapytojai?

Tarp šių keturių dabartinės Lietuvos krikščioniškų konfesijų ikonų tapymo tradicijų, požiūrio į pačią ikoną ir meninės kalbos yra bendrumo ir skirtumų. To negalima nepastebėti, ir tai verta aptarti naujame europiniame kontekste.

Daugiau informacijos apie parodą „Atradimai. Markučių Šv. Barboros koplyčios fasado ikonos“

Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, 8 5 269 7803, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt