Naujienos

Šią savaitę, kai minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir šventąjį Valentiną, Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamos išskirtinės vertybės: XIX a. pab.–XX a. pr. relikvijorius su šv. Valentino relikvijomis ir Lietuvių tautos Jėzaus Dieviškajai Širdžiai paaukojimo akto originalas, 1934 m. liepos 1 d. pasirašytas prezidento Antano Smetonos ir svarbių valstybės veikėjų. Šis „širdžių dokumentas“ simboliškai sujungia abu minėjimus. 

Relikvijorius su šv. Valentino relikvijomis

Vasario 14 d. minimas įsimylėjėlių globėjas šv. Valentinas gyveno III a., Klaudijaus II valdymo laikais. Būdamas Ternio (Italija) vyskupu, dėl krikščionių persekiojimo Valentinas persikėlė į Romą. Pasakojama, kad Klaudijus II, siekdamas sustiprinti savo kariuomenę, uždraudė santuokas, nes geriausi kariai būdavo šeimų neturintys vyrai. Valentinas nepakluso imperatoriaus įsakymui ir slapta sutuokdavo įsimylėjėlius. Šitai išaiškėjus jis buvo įkalintas. Pasak vienos legendų, kalėdamas Valentinas įsimylėjo aklą kalėjimo sargybinio dukrą, o ši, šiltų jausmų paskatinta, atgavo tikėjimą. Tai sužinojęs imperatorius įsakė nukirsdinti Valentiną. Kalinys, sužinojęs apie nuosprendį, egzekucijos išvakarėse parašė mylimajai laišką ir pasirašė: „Nuo tavo Valentino.“

Norint priminti šį vieną iš pirmųjų krikščionių gerbiamų šventųjų, Bažnytinio paveldo muziejuje vasario 13–17 d. eksponuojamas XIX a. pab.–XX a. pr. datuojamas šv. Valentino relikvijorius iš muziejaus saugyklų. Relikvijoriuje saugoma šv. Valentino šonkaulio dalelė.

Lietuvių tautos Jėzaus Dieviškajai Širdžiai paaukojimo aktas

Lietuvos vyskupai dėkodami Dievui 1934 m. iškilmingu aktu paaukojo Tėvynę Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir patikėjo ją Išganytojo Širdies globai. Jėzaus Širdies kultas Bažnyčioje atsirado  XVII a. Šį pamaldumą ypač skatino jėzuitai, o šeimų, bendruomenių, įstaigų ar net valstybių pa(si)aukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai praktikuojamas iki šiol. 1990 m. birželio 14 d. aktas buvo atnaujintas, šiemet minime šio įvykio 90-metį.

Kaune, 1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. vyko Lietuvos tautinis eucharistinis kongresas, kuris pritraukė apie 100 000 maldininkų. Baigiamajame jo renginyje Petro Vileišio aikštėje buvo pasirašytas pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas. Tarp jį pasirašiusiųjų galime įžiūrėti vyskupų Juozapo Skvirecko, Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio, Pranciškaus Petro Būčio, Vincento Borisevičiaus, taip pat tuometinio respublikos prezidento Smetonos bei jo žmonos Sofijos Smetonienės, įvairų to meto visuomenės veikėjų parašus. Lietuvių kompozitorius Juozas Naujalis specialiai šiai progai sukūrė Mišias ir pats joms dirigavo.

1934 m. besiruošiant šiam įvykiui net išleistas „Lietuvos tautinio eucharistinio kongreso vadovas“ su renginio programa, giesmių tekstais ir „atsargine programa“, jei oras būtų prastas. Jame buvo galima rasti ir praktiškų patarimų: įspėjama ne tik saugotis kišenvagių, bet ir patariama nesiskųsti kongreso nepatogumais; apgalvotos ir surašytos įvairios detalės, pavyzdžiui, atstumai minutėmis, suaugusiam einant vidutinišku greičiu nuo įvairių vietų iki Petro Vileišio aikštės, apgyvendinimas gimnazijose ir mokyklose, traukinių tvarkaraščiai.