Šia paroda siekiame supažindinti visuomenę su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu. Lentvario bažnyčią myli ir brangina parapijiečiai, bet už parapijos ribų ji beveik nežinoma. Bažnyčios istorinės ir meninės reikšmės dar nėra tinkamai įvertinę net specialistai – Bažnyčios ir kultūros istorikai, architektūros ir dailės tyrinėtojai. 

Kaupdamas liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, muziejus 2010–2011 m. perėmė iš Lentvario parapijos vertingą liturginės tekstilės kolekciją, keletą metalo dirbinių ir dailės kūrinio statusą turinčius dokumentus – bažnyčios architektūros ir dekoro projektus. Tyrinėjant rinkinį, iškilo nauji faktai, leidžiantys išsamiau rekonstruoti Lentvario šventovės istoriją, suteikiantys papildomų žinių apie bažnyčios fundatoriaus grafo Vladislovo Tiškevičiaus (1865–1936) ir kitų Lentvario parapijiečių veiklą, Vilnijos bažnytinės dailės istoriją, istorizmo stiliaus plėtotę, atskirų Vilniaus dailininkų bei kultūros veikėjų darbus. 

Ir patys eksponatai, ir jų atnešta informacija prašyte prašėsi paviešinami dar ir dėl to, kad skatina mus visu mintimis stabtelėti ties kaskart atsinaujinančia lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniaus krašte tema. Šiuo požiūriu įsidėmėtinos bažnyčios dekoro atsiradimo aplinkybės: šventovės vidus buvo išpuoštas 1942–1943 m. – pačiame Antrojo pasaulinio karo baisume – lenkų kilmės menininkams ir parapijos klebonui artimai bendradarbiaujant su lietuviška akcine bendrove „Statyba“. Ta pati dailininkų grupė, tarpininkaujant tam pačiam rangovui, baigusi darbus Lentvaryje, ištapė Perlojos bažnyčią. Jos dekore gausu lietuviško patriotizmo manifestacijų. Be abejo, Lietuvos heraldiniai simboliai ir Vytauto Didžiojo atvaizdas tarp religinio turinio kompozicijų buvo įterpti pageidaujant užsakovams, bet tikėtina, kad karo metų sąlygomis ir lenkų tautybės užsakymo vykdytojams šie motyvai įgijo išskirtinę prasmę bei svarbą, teikė išsivadavimo viltį kaip perlojiečiams. Taigi Lentvario ir Perlojos bažnyčių dekoro istoriją galime skaityti ir kaip pasakojimą apie lenkų ir lietuvių vaisingą bendradarbiavimą XX a. viduryje, skatinantį pakoreguoti iki šiol gajus įsitikinimus apie sunkiai įmanomą šių dviejų tautinių grupių darnų sugyvenimą Vilniaus krašte.

Parodos pagrindą sudaro Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Jurgio Hoppeno kūrinių iš Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos rinkinio skaitmenines kopijas maloniai atsiuntė šios bibliotekos Informacijos ir bibliografijos skyrius. Ekspoziciją ir katalogą papildo fotografijos iš Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomo Hoppeno archyvo.