Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai

Paroda skirta pristatyti katalikiškame Fribūro universitete (Šveicarija) XIX a. pab. – XX a. I p. studijavusių lietuvių intelektualinę veiklą, jų indėlį kuriantis moderniai Lietuvos valstybei, pasitelkiant universitete 1899–1934 m. veikusią lietuvių studentų draugiją „Rūta–Lituania“  ir su ja sietinus artefaktus: studentų vėliavą, fotografijas, narių mokslinius darbus ir kitus leidinius.

Studentų draugijos „Rūta–Lituania“ vėliava – išskirtinės reikšmės kultūrinis objektas, neabejotinai tapęs ne tik lietuviškumo, bet ir pačios organizacijos simboliu. Nuo vėliavos sukūrimo 1922 m. su ja dalyvauta universiteto ir kitų korporacijų šventiniuose renginiuose. Naujos Lietuvos valstybės su savo universitetais ir visuomeniniu gyvenimu kūrimas liudijo ir „Lituanios“ pabaigos pradžią: vis mažiau studentų vyko mokytis į Fribūrą. 1934 m. sunykus draugijai vėliava buvo patikėta Fribūro universitetui.

Iki šiol vėliava buvo saugoma universiteto rektoriaus. 2019 metais vėliava perduota nuolatiniam saugojimui Bažnytinio paveldo muziejui. Parodos atidarymo metu ji bus pirmą kartą iškilmingai pristatoma Lietuvos visuomenei kartu su parodos katalogu.

Numalšinus 1863–1864 m. sukilimą, kuriuo vis dar bandyta atkurti Abiejų Tautų Respubliką, tapo aišku, kad buvusios Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės išgelbėti nepavyks. Siekis išsivaduoti iš Rusijos imperijos galėjo kilti tik iš visiškai naujos, iki tol nesireiškusios tautinės jėgos. Vilniaus universitetas liko uždarytas iki pat 1919 m., todėl negalėjo tapti naujos rezistencijos židiniu. Lietuvos jaunimas – jau ne tik aristokratų, bajorų, bet ir miestiečių bei valstiečių vaikai – išsilavinimą stengėsi įgyti Sankt Peterburgo ir Maskvos, o nuo XIX a. pabaigos – ir Vakarų Europos universitetuose. Taip lietuvių tautinėje savišvietoje tapo svarbus ir Fribūro universitetas.

Šio universiteto svarba Lietuvos valstybingumo formavimuisi neabejotina. Tai buvo vienas iš svarbiausių centrų, kuriame būrėsi lietuviai intelektualai katalikai, kunigai ir pasauliečiai. Dauguma jų studijas Fribūre baigė apgindami daktaro disertacijas, neretai pirmąsias savo srityje Lietuvoje: teologas, būsimas Vilniaus vyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis, filosofas ir būsimas Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, istorikas Jonas Totoraitis, istorikė ir pedagogė Marija Andziulytė-Ruginienė ir daugelis kitų. Kaip atskirą atvejį reikia paminėti Lietuvos pilietybę tarpukariu gavusį bei aktyviai Lietuvos labui veikusį šveicarą Juozą Eretą, su lietuviais susipažinusį per studijas Fribūre.

Nors daugelis šių vardų yra žinomi, dažnai pamirštama, kad jų katalikiškai ir tautinei pasaulėžiūrai didelę įtaką darė būtent studijos Fribūro universitete, o aktyvia veikla kuriant modernią Lietuvos valstybę taip pat užsiimta Šveicarijoje. Čia jie formavosi kaip intelektualai ir ėmė kristalizuoti savo idėjas, megzti tarptautinius ryšius. Nors lietuviškoje istoriografijoje minimas faktas, jog šiame Fribūro universitete nuo pat įkūrimo XIX a. pabaigoje studijavo nemažai studentų iš Lietuvos, nėra studijų, kuriose būtų pateikiamas išsamesnis vaizdas, kodėl ir kokie lietuviai rinkosi čia mokytis, kokia veikla užsiėmė.

Organizatorius: Bažnytinio paveldo muziejus
Partneriai: Fribūro universitetas, Lietuvos istorijos institutas, Šveicarijos lietuvių bendruomenė
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, viešbutis „Domus Maria“
Daugiau informacijos: tel. 8 620 87607, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

Kviečiame susipažinti su parodos atidarymo konferencijos pranešimų tekstais

Dr. Claude Hauser Fribūro universitetas (1889–2019) dvasios ir žinių, tautų ir kultūrų sandūroje
Dr. Vykintas Vaitkevičius Lietuviai studentai Fribūro universitete
Dr. Algimantas Katilius Fribūro universiteto lietuvių studentų draugija „Rūta“ 1899–1915 m.
Dr. Justinas Dementavičius Intelektualinės kirmgraužos: Fribūro universiteto patyrimai atkuriamoje Lietuvoje