Šv. Mykolo bažnyčia

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno statybą ir puošimą rėmė Leonas Sapiega, vienas garsiausių XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Vienuolyne įsikūrė griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės. Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi.

Ansamblis    
Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo tarpsnių, ansamblis nuo pastatymo laikų nedaug kuo pasikeitė ir išlaikė pirmykštę savo struktūrą. Tai retas Vilniaus renesansinės ir ankstyvojo baroko architektūros pavyzdys.

Fasadas    
Bažnyčios fasade akį traukia didžiulė Jėzaus monograma spinduliuojančioje glorijoje, virš jos įrašyta pastato užbaigimo data: „AD 1625“. Ši data nebuvo galutinė. 1627 m. netikėtai įgriuvo šventovės skliautai, todėl teko juos skliausti iš naujo. Šiuos baigiamuosius darbus vykdė mūrininkas Jonas Kajetka, vėliau miręs nuo maro ir čia palaidotas. Bažnyčios pašventinimo iškilmės dalyvaujant Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui įvyko 1629 m. rugsėjo 8 dieną.

Procesijų galerija
Vienuolių vyresniosios Felicijonos Chlusevičiūtės ir vienuolyno pamokslininko Krizostomo Losovskio rūpesčiu 1703 m. vienuolyno kiemelyje išmūryta procesijoms skirta dengta galerija. Ant kai kurių jos kolonų kapitelių stovėjo šventųjų statulos.

Vidinis kiemelis (kluatras)        
Vienuolyno namai, prisiglaudę prie pietinės bažnyčios sienos, supa uždarą taisyklingo keturkampio plano kiemą – kluatrą (pranc. cloître). Tai vienuolių poilsio ir meditacijos vieta.

Varpinė ir varpai    
Dabartinį pavidalą bažnyčios varpinė įgavo 1719–1722 metais. Į ją buvo įkeltas naujas varpas su lotynišku įrašu, pasakojančiu, jog 1731 metais, kai vienuolyno vyresnioji buvo Teofilė Chlusevičiūtė, šį varpą nuliejo Andrius Dorlingas. Varpinės bokštą vainikuoja grakštus šalmas, kurio siluetas artimas renesansiniams bažnyčios bokštams. Šalmo viršūnėje puikuojasi paauksuota vėtrungė, vaizduojanti šv. arkangelą Mykolą.

Altorius        
Mūsų dienas pasiekė renesansinis spalvoto marmuro didysis altorius, kurio sukūrimui Leonas Sapiega nepagailėjo 25 tūkstančių auksinų. Jo statytojai buvo liuteronų tikėjimo amatininkai, o tai liudija L. Sapiegos tolerantiškumą. Altorius išreiškia Švenčiausiosios Trejybės ir Išganymo idėjas: apatiniame tarpsnyje kabo paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotą Jėzų, antrajame tarpsnyje – Dievą Tėvą, viršutiniame – Šventąją Dvasią. Bažnyčios titulą primena kraštuose esantys arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus paveikslai. Pirmieji paveikslai buvo sunaikinti Maskvos kariuomenės antplūdžio metu. Dabartiniai kūriniai nutapyti XVII a. III ketvirtyje atstatant karo nuniokotą vienuolyną.

Šoniniai altoriai    
Sovietmečiu buvo sunaikinti bažnyčios šoniniai altoriai ir sakykla. Bažnyčios šiaurinę sieną puošė Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Klaros altoriai. 1629 m. į bažnyčią buvo įneštas stebuklais jau pradėjęs garsėti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Sapiegų Marija saugota atskirame altoriuje, papuošta brangiais auksuoto sidabro aptaisais ir brangakmeniais nusagstytomis karūnomis, tikinčiųjų apdovanota gausiais malonių ženklais. 1691 m. vienuolyno vyresniosios Antaninos Žabaitės pastangomis įsteigus Šv. arkangelo Mykolo broliją buvo pastatytas naujas, brolijai skirtas altorius, pasiūta vėliava ir nupirktas dar vienas Šv. arkangelo Mykolo paveikslas.

Sapiegų antkapiniai paminklai        
Bažnyčioje išliko keturi XVII a. pirmos pusės Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį. Didžiausias ir vienintelis Lietuvoje išsaugotas marmurinis renesansinis Leono Sapiegos ir jo žmonų Daratos Firlėjūtės bei Elzbietos Radvilaitės antkapis stebina savo dydžiu ir dekoro gausa. Prabanga ir elegancija išsiskiria monumentalus Kazimiero Leono Sapiegos žmonos Teodoros Kristinos Tarnovskytės paminklas. Kristupo Mikalojaus Sapiegos epitafija, sukurta Konstantino arba Jokūbo Tenkalos, pasižymi stiliaus grynumu, grakščia ir meistriška kompozicija. Jono Stanislovo Sapiegos antkapinis paminklas yra ypatingos struktūros – jis įkomponuotas į zakristijos durų portalą. Portalinė kompozicija simbolizavo perėjimą iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį, iš laikino gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.

Zakristija    
Zakristija – tai patalpa prie bažnyčios, skirta dvasininkams persirengti ir liturginiams reikmenims laikyti.

Kripta        
Vienuolyno bažnyčiai teko ir labai svarbi – Sapiegų giminės mauzoliejaus – funkcija. Mirus bažnyčios fundatoriui Leonui Sapiegai, velionis buvo pašarvotas sidabru dekoruotame, herbais papuoštame alaviniame karste, kuris nuleistas į specialiai įrengtą rūsį po didžiuoju altoriumi. 1655 m. Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei, miestas buvo nusiaubtas, nužudyta tūkstančiai žmonių. Kazokai išžudė vienuolyne pasislėpusius miestiečius, nukankino vienuolyno vyresniąja Daratą Siedleščinskaitę ir su ja likusias dvi seseris, apiplėšė bažnyčią ir Sapiegų kriptą. Pasisavinę brangius karstus ir įkapes, palaikus išmetė į gatvę. XVII a. aprašymai byloja, kad ir kitų šiame rūsyje palaidotų Sapiegų šeimos narių karstai buvę brangūs, lieti iš alavo ar net sidabro, meniškai dekoruoti aksomu, sidabru ir auksu.

Antro aukšto koridorius    
Vienuolyno metrikoje minint bažnyčios pašventinimą aprašomas ir bažnyčios interjeras. Nurodoma, kad šventovė turi gražios formos langus, kad bažnyčia yra neįprastai šviesi. Bernardinės observantės – labai griežtos regulos vienuolės, besilaikiusios atsiskyrėliško gyvenimo, skirto maldai ir tyliai kontempliacijai. Vienuolės nedalyvaudavo Mišiose kartu su miestiečiais, jos Dievą šlovindavo giedodamos chore arba melsdavosi antro aukšto koridoriuje, kuris atvira galerija buvo sujungtas su bažnyčia.

Refektoriumas    
Rytinio korpuso pietiniame kampe buvo didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos dekoruotos Sapiegų šeimos herbu. Tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Refektoriumas specialia anga sienoje susisiekė su virtuvės ir maisto podėlio patalpomis, buvusiomis už kampo pietiniame korpuse.