Praktinė informacija

Varpų skambėjimas

Vilniaus katedros varpinėje varpų galite pasiklausyti kiekvieną dieną, 17 val.

Varpinė

Varpinė yra ypač svarbus Vilniaus arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių komplekso elementas, viena iš Vilniaus senamiesčio vertikaliųjų dominančių, tapusi miesto simboliu. Pastatas, kaip paveldo objektas, ypač vertinamas dėl tūrio, dekoro elementų, autentiškų konstrukcijų. XIII a. bokštas buvo gynybinės sienos dalimi. Iki šių dienų išliko beveik visas pirmas senojo bokšto aukštas. XVI a. gynybinis bokštas tapo katedros varpine, dabartinę išvaizdą jis įgijo XIX a. pradžioje. Katedros varpinės aukštis – 52 m, su kryžiumi – 57 metrai. Varpinės lankytojai gali užlipti iki paskutinio aukšto (50 m), iš čia atsiveria įspūdinga miesto panorama.

Varpinės sienų plotis svyruoja nuo 2,8 iki 4 m storio. Per savo istoriją varpinė ne sykį degė, ir dabar galima matyti didžiausių gaisrų pėdsakus – aptirpusias plytas, pajuodavusius akmenis. Be istorinių mūrų, varpinės viduje galima išvysti ne mažiau įspūdingas XIX a. medines konstrukcijas, išbandyti šio laikotarpio laiptus.

Mėgstantiems šiuolaikines technologijas arba negalintiems užlipti iki bokšto viršaus, bet norintiems pasigrožėti iš ten atsiveriančiais Vilniaus vaizdais siūlome išbandyti virtualią apžvalgą: patys galėsite valdyti 52 m aukštyje įrengtas kameras, jos parodys, kas vyksta aplinkui čia ir dabar.


Varpų istorija

Pagrindinė varpinės funkcija – skambinti varpais. Katalikų Bažnyčioje pamaldų metu varpais pradėta skambinti VII amžiuje. Šie muzikos instrumentai priskiriami vadinamiesiems idiofonams. Varpų skambesį nulemia daug gaudžiančių garsų, kurie idealiu atveju atitinka viršutinių garsų sekos oktavos struktūrą. Varpai liejami iš bronzos (apie 77 % vario ir 23 % alavo), puošiami ornamentais, herbais, Šventojo Rašto citatomis. Prieš užkeliant ir pakabinat varpinėje, bažnyčių varpai yra pašventinami, labai dažnai jiems suteikiami šventųjų vardai.

Varpų istorija prasidėjo prieš tris tūkstančius metų Azijoje. Seniausias varpas rastas Babilone. Sakoma, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410 m. nuliejo vyskupas Poncijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš pievų gėlės. Klasikinė varpų forma, kaip ir tradicija puošybai naudoti reljefus bei įrašus, nusistovėjo ankstyvaisiais viduramžiais. Seniausias Europoje išlikęs varpas buvo pagamintas 613 m., jis saugomas Kelne. Varpų liejimas suklestėjo gotikos laikotarpiu, intensyviai statant vis naujus maldos namus.

Įvairiose kultūrose varpai turėjo skirtingą paskirtį. Romoje jais kviesdavo į pirtis ir sueigas, pranešdavo apie karo pradžią ir pabaigą, skambindavo sudarius paliaubas, sveikinant nugalėtojus, švenčių iškilmėse. VII a. pradžioje popiežiaus Sabinijaus nutarimu varpais į pamaldas pradedami šaukti tikintieji, iki tol šiuo tikslu buvo naudojami trimitai.

Lietuvoje didžiųjų varpų atsiradimas siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardu. Pirmą didelį varpą valdovui XIV a. II pusėje nuliejo meistras Skobeltas. Varpus ir patrankas dažniausiai gamino tie patys meistrai ginklų liejyklose. XVI a. tokią liejyklą Žygimantas Augustas įsteigė Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo XVI a. varpai pradėti lieti Varniuose, Kaune, Nesvyžiuje.

Žymiausias Vilniaus varpų liejikas Jonas Delamarsas turėjo liejyklą Puškarnioje. Jo lieti varpai išsiskyrė melodingumu ir puošnumu, pasižymėjo tvirtumu. J. Delamarso varpai skambėjo Vilniaus katedros, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Kauno Pažaislio ansamblio bokštuose.


Vilniaus katedros varpinėje varpai dėl įvairių priežasčių keitėsi dažnai. Per karus varpai buvo naikinami, pristigus metalo žaliavos karo reikmėms grobstomi okupantų. 1610 m. gaisre sudegė didžiulis Vilniaus katedros Žygimanto varpas, kuriam išjudinti reikėjo dvylikos vyrų. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, atsitraukianti rusų kariuomenė masiškai vežė bažnyčių varpus, o per Antrąjį pasaulinį katedros varpinė liko išvis be varpų.

Sovietmečiu iš uždaromų Lietuvos bažnyčių į Vilniaus katedros varpinę atgabenta apie 20 skirtingų varpų. Čia ketinta įrengti karilioną. Norint suderinti varpų skambėjimą, jie buvo gręžiami, šlifuojami, frezuojami, tačiau sumanymo įgyvendinti nepavyko – varpai tarpusavyje nederėjo.

2002 m. katedros aikštėje buvo pašventinti šeši nauji varpai – Kelno arkivyskupijos dovana. Didieji Vilniaus katedros varpai, sveriantys nuo 475 iki 2500 kg, dabar skamba pranešdami dienos pradžią ir pabaigą, kviesdami į šv. Mišias, per iškilmingus minėjimus Vilniaus katedros aikštėje.

Vilniaus katedros laikrodis

Vilniaus katedros varpinės laikrodis – seniausias ir svarbiausias laikrodis Lietuvos sostinėje. Į šį bokštą jis įkeltas 1672 metais. Spėjama, kad laikrodžio mechanizmas pagamintas Vokietijoje, tačiau meistro vardas nežinomas. Kaltiniame rėme įrėžta 1803 m. data liudija paskutinį didesnį laikrodžio remontą, juo rūpinosi Vilniaus laikrodininkų cecho seniūnas Juozapas Bergmanas. XIX a. pabaigoje nugriuvus Vilniaus rotušės laikrodžio bokštui, šis mechanizmas tapo svarbiausiu miesto laikrodžiu.

Šis laikrodis teturi vieną rodyklę. Bukasis jos galas papuoštas pusmėnuliu, smaigalys nurodo valandas. Tiksliau skaičiuoti laiką padeda varpai. Jie dūžiais praneša valandas, pusvalandžius ir valandų ketvirčius. Laikrodžio varpai nuo kitų skiriasi savo proporcijomis (skersmuo lyginant su aukščiu yra kur kas didesnis), jų dūžiai yra mažiau aidūs, kad būtų lengviau juos suskaičiuoti.


Katedros varpinėje valandas praneša garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso 1673 m. nulietas varpas. Jo aukštis – 58 cm, skersmuo – 107 cm. Varpas itin meniškas: apjuostas lotynišku įrašu, ornamentu, papuoštas švč. Mergelės Marijos, Vilniaus katedros globėjų šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo figūromis.

Valandos ketvirčiams skaičiuoti skirtas mažesnysis varpas, 1754 m. nulietas kito garsaus liejiko Gustavo Miorko. Plaktukėliai į jį smūgiuoja kas 15 min.: mušant 15 min. girdėti vienas dūžis, 30 min. – du, 45 min. – trys, keičiantis valandoms nuaidi keturi dūžiai ir po trumpos pauzės darbo imasi didesnio varpo plaktukėlis, jis suduoda tiek smūgių, kiek yra valandų.



Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai