Buvusios parodos

Architekto Gintauto Vyšniausko (1958–2016) žmona Edita Mildažytė ir menotyrininkė Kristina Stančienė iš daugiau nei šimto piešinių atrinko penkiasdešimt, kuriuos bus galima išvysti parodoje. Paskutiniais gyvenimo metais Gintautas Vyšniauskas intensyviai piešė Lietuvos bažnyčias, architektūrą, peizažus. 2014–2015 m. sukurti Lietuvos miestelių ir kaimų bažnyčių piešiniai yra profesionalūs, ekspresyvūs, kerintys savo emocionalumu.

Kaip sako menotyrininkė Kristina Stančienė, architektas Gintautas Vyšniauskas kitų piešiančių ir tapančių kolegų kūrybos kontekste yra anaiptol nevienišas: „Šios profesijos atstovai visuomet turėjo skvarbią akį ir išlavintą ranką. Tegu piešimas ar kitokios meninės saviraiškos formos – tik kūryba priešokiais, savo malonumui, tačiau, ko gero, tai kaip važiuoti dviračiu ar plaukti – net ir kasdien nepraktikuojami, šie įgūdžiai neužsimiršta.“ Piešimas iš natūros ar kita kūryba, mažiau susijusi su tiesioginiu architekto darbu – ne vieno žinomo lietuvių architekto hobis. Pavyzdžiui, Vytautas Čekanauskas aistringai piešė bažnyčių varpines, Jonas Minkevičius fiksavo urbanistinius motyvus, Arūnas Paslaitis daug dešimtmečių keliauja ir fiksuoja Lietuvos paveldo objektus: dvarus, rūmus, medinius liaudies architektūrai artimus trobesius, apleistus parkus. Anot K. Stančienės, architektų aistrą kurti „sau“ greičiausiai įkvepia ne tokia romantiška architekto profesijos pusė – suteikti statiniui visas būtinas „utilitarines“ savybes: paisyti jo paskirties, funkcionalumo, kitaip tariant, maksimalaus komforto būsimam vartotojui. Pavargę nuo „žemiškų“ reikalų architektai su malonumu imasi piešimo ar kitų meninės kūrybos formų, kurios atpalaiduoja ir nukelia į kitą realybę. Taip realizuojami asmeniniai pomėgiai, interesai, likę pagrindinės profesinės veiklos paraštėse.

Gintauto Vyšniausko piešiniuose nerasime įmantrių technologinių išraiškos sprendimų – tiesiog piešė skirtingo storio minkštais pieštukais. Popieriaus lapas užvaldomas stambiais štrichais ir linijomis, formos išraiškingai apibendrinamos, ieškoma įtaigaus santykio tarp kulto pastatų architektūros ir gamtos. Didesnio formato piešiniuose autorius fiksuoja kulto pastatus realistiškiau, skirdamas daugiau dėmesio detalėms, smulkesniems architektūros elementams, o mažesnieji lapai, išplėšti iš bloknoto, pasižymi itin laisvu piešiniu, štricho, linijos ekspresyvumu. Čia architektūros ir aplinkos formos dažnai žymimos apibendrintomis dėmėmis, neretai jos susilieja į vientisas virpančias, neramias plotmes. Ypač daug dėmesio autorius skyrė architektūros ir gamtos sąveikai, „bažnyčių pastatai kartais susilieja su gamta, medžiai jas tai pridengia, tai atveria... Kartais atrodo, kad jam pavyko pertekti net vėjo, šiaušiančio medžių viršūnes, įspūdį...“ (Kristina Stančienė).

Parodos lankytojams rodomi stilizuoti žemėlapiai, juose žymimi Lietuvos miesteliai ir bažnytkaimiai, kurių šventoves piešė Gintautas Vyšniauskas. Parodos ekspozicija konstruojama siekiant paryškinti žmogaus gyvenimo kelio ar kino juostos simboliką.