Buvusios parodos

Nuo pat savo atsiradimo atvirukai ir religiniai paveikslėliai buvo ir tebėra bendravimo priemonė. Vieni seniausių, apie kuriuos tik turima žinių, yra XIV a. I pusėje vokiečių moterų vienuolių sukurti kūdikėlį Jėzų vaizdavę paveikslėliai, naujametiniai sveikinimai. Religinio turinio paveikslėlius, naudotus sveikinant per didžiąsias bažnytines šventes, pagrįstai galima laikyti atvirukų pirmtakais. Lietuviški kalėdiniai atvirukai „užgimsta“ 1904-aisiais – spaudos grąžinimo metais. 1905–1906 m. Marija Šlapelienė leido atvirukus su lietuvių dailininkų piešiniais, tarp jų būta ir kalėdinių. Tarpukariu kalėdiniai atvirukai taip pat buvo kuriami ir spausdinami Vokietijoje ir Prancūzijoje, Lietuvoje ant jų būdavo užspaudžiamas lietuviškas kalėdinis pasveikinimas. Atvirukuose matomi žiemiški peizažai, apsnigtos eglės, idiliški šeimos vaizdai, įsimylėjėliai. Šventoji šeima Betliejaus prakartėlėje – gana retas vaizdinys. Nemažą kolekcijos dalį sudaro Estijoje leisti protestantiški kalėdiniai atvirukai. Eksponuojamas atvirukas su Lietuvos Respublikos prezidento Kazio Griniaus parašu.

Rinkti atvirukus Editą Mildažytę įkvėpė vaikystės kalėdaičiai su įkepta rūtos šakele, kuriuos seneliai siųsdavo į Ameriką kaip gražiausią atviruką iš Lietuvos. E. Mildažytės teigimu: „Šventoms Kalėdoms siųsti atvirukus buvo elitinės kultūros dalis. Man mieliausia tai, kad šiame rinkinyje yra bičiulių dovanoti atvirukai, atspindintys tarpukario Lietuvos kultūrą. Tai tradicija, kurią mes paveldėjome, tegul ir miesčionišku pavidalu, ji siejosi su kitokiu, teisingesniu praeities gyvenimu, nostalgija, laisvės laukimu, viltimi.“

Tą patį vakarą bernardinių vienuolyno refektoriume („Arkangelo“ konferencijų ir meno centre) bus galima apžiūrėti Kalėdų eglę, kuri papuošta Editos Mildažytės surinktais žaisliukais. Eksponuojama šv. Mikalojaus skulptūrėlė, rasta legendinio sostinės skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus (1879–1935) name.

Masiškai eglutės pradėtos puošti XX amžiuje. Negalint įsigyti pirktinių dekoracijų, eglutės puoštos riešutais, popierinėmis girliandomis, kepiniais, vata. Kai kurie E. Mildažytės žaisliukai dar mena tarpukarį, kiti – sovietmetį. Sovietmečiu naujametiniai žaisliukai tapo sumaniai į buitines pramogas įkomponuota propagandos dalimi: reikėjo parodyti, kad Sibiro lobiai priklauso sovietų valdžiai – išleista serija žaisliukų su šiaurės tautų atvaizdais, atšyla politiniai santykiai su Kinija – išleidžiama kiniškų žibintų serija, ant eglučių kilo raketos ir leidosi batiskafai, o pasirodžius naujam animaciniam filmukui buvo pagamintas Čipolinas ir Daktaras Aiskauda. Be penkių minučių dvylika rodantys laikrodžiai iliustruoja legendinio filmo „Karnavalo naktis“ epizodą. Dauguma eksponuojamų eglutės puošmenų – smetoniško Kauno artelių meistrų darbas: iš įvairių karoliukų vertos girliandos ir žaisleliai. Jų gamyba – sudėtingas procesas: iš įkaitinto stiklo išpučiamas stiklo rutuliukas, jis spaudžiamas į specialią formą, po to į ruošinį pučiamos dujos su sidabru arba pilamas šiuo metalu praturtintas vanduo, jį išpylus, puošmena dekoruojama piešiant rankomis, tvirtinama ąselė ar kojelė. Senuosius žaislus ir ženklina prie sujungimų matoma oksiduoto sidabro patina.

Edita Mildažytė prisimena: „Mudu su mano šviesios atminties vyru Gintautu Vyšniausku laukėme 1995-ųjų Kalėdų. Tai buvo didžiųjų mūsų gyvenimo lūžių metai, o turėjau papuošti eglę vaikams. Tada prisiminiau, kad rūsyje yra dėžė su senais žaislais... Taip gimė mintis rinkti kalėdinius žaisliukus. Daugiausia jų, žinoma, įgydavo Gintautas, nes tai buvo paprasčiausia ir taikliausiai į tikslą pataikanti dovana man. Gerai atsimenu, kada, kokius ir kaip sudėtus žaisliukus jis man dovanojo. Ilgainiui supratau, kad jau renku kolekciją, ir džiaugiuosi galėdama ja pasidalinti.“