Naujienos

Daugiau informacijos – netrukus. Sekite naujienas mūsų tinklapyje ir socialiniuose tinkluose. 

2024 m. gruodį buvo atrasta Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vilniaus katedros požemiuose paslėpta Katedros lobyno dalis – karalių ir vyskupų insignijos. Kruopščiai ir preciziškai konservavus šias vertybes bei atlikus pirminius menotyrinius tyrimus, jos parengtos pristatyti viešai. Išvysti jas ir susipažinti su dramatiškais lobyno slėpimo ir atradimo XX–XXI a. kontekstais bus galima Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Slėpti savyje“. Parodos pavadinimu siekiama pabrėžti, jog valstybei svarbios vertybės buvo slepiamos pagrindinėje Lietuvos šventovėje – Vilniaus katedroje, kur nuo pat pradžių lobynas ir buvo kaupiamas.

Didžiausią simbolinę, istorinę ir meninę vertę turi atrastos Aleksandro Jogailaičio (1461–1506), Elzbietos Habsburgaitės (1461–1506) ir Barboros Radvilaitės (1522–1551) įkapinės insignijos – trys karūnos, skeptras ir valdžios obuolys. Mūsų laikais Europos karališkųjų valdovų regalijos jau yra išsamiai ištyrinėtos ir vargu ar kas tikisi naujų svarbių atradimų, bet Vilniaus radinys iškėlė į dienos šviesą vertybes, kurios nuo 1931-ųjų, kai buvo pirmąkart atrastos, nuodugnių tyrimų laukė beveik šimtą metų.

Be unikalių karališkųjų įkapinių insignijų atrasta ir asmeninių šalies valdovų papuošalų, tokių kaip karalienės Elzbietos medalionas, pagamintas iš 1533 m. nukaldinto auksinio dešimties dukatų talerio su Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto Jogailaičių atvaizdais. Tai vienintelis žinomas tokio tipo eksponatas pasaulyje. Renesanso auksakalių meistriškumą ir įspūdingą to meto kultūrą liudija karalienių žiedai, papuošti išskirtiniais brangakmeniais.  

2024 m. atradimas sugrąžino į istoriją ilgą laiką dingusiomis laikytas vertybes. Parodoje pristatomos vyskupų insignijos, XVII a. pab. – XVIII a. pr. sidabrinės plaketės su šv. Kazimiero gyvenimo scenomis bei brangakmenių kolekcija padės geriau pažinti Bažnyčios istoriją ir suprasti, kaip šios vertybės tarnavo maldingumui ir liturgijai.

Paroda sujungia Katedros lobyno radinius, aptiktus 1931, 1985 ir 2024 m., ir užsimena apie lobyno slėpimo atvejus 1939 bei 1991 m. Šios istorijos savo ruožtu kalba apie paveldo išsaugojimo iššūkius šiandienos geopolitinio nestabilumo aplinkybėmis.